Trumpa kartografijos istorijos apžvalga

Žemėlapis yra sena žmonijos kultūros išraiška. Jo pavadinimas bėgant laikui keitėsi. Senovės graikai geografinius žemėlapius vadino pinaks, o romėnai – orbis pictus tabula. Viduramžiais pasaulio žemėlapiai buvo piešiami ant audeklo ir vadinami mappae mundi (mappa – staltiesė). XIII amžiuje kompasinius žemėlapius braižė ant pergamento (oda, ant kurios rašoma arba braižoma), tačiau jie buvo vadinami charta (tai reiškė „popierius“). Taip atsirado žemėlapio pavadinimas karta (carte, carta). Renesanso ir Didžiųjų geografinių atradimų epochoje žemėlapius vadino descripto, delinatio (aprašymas, piešinys). XVIII amžiuje įsigalėjo du žemėlapio pavadinimai karta ir mappe. Prancūzai vartojo terminą carte, o anglai sausumos žemėlapius vadino maps, jūros – charts, rusai – karta, lenkai ir čekai – mapa. XIX amžiuje galutinai susiformavusi naujo mokslo šaka buvo pavadinta kartografija.

XX amžiuje formuojantis bendrinei lietuvių kalbai, žodžiai karta ir mappa buvo laikomi kaimyninių tautų skoliniais. Todėl buvo pradėtas vartoti naujas terminas – žemėlapis. Žemėlapio sąvoka yra siaura. Tai rodo ir kartografuotų teritorijų pavadinimai, pvz.: mėnulio žemėlapis, jūros žemėlapis arba dangaus skliauto žemėlapis, kurie yra neapibūdinami vienu terminu. Todėl greta termino žemėlapis atsirado nauji pavadinimai: mėnullapis, jūrlapis, žvaigždėlapis, marslapis ir pan.

Geografiniai žemėlapiai ir jų klasifikavimas

Geografiniu žemėlapiu vadinamas Žemės paviršiaus grafinis vaizdavimas plokštumoje, sudarytoje atitinkama projekcija ir atitinkamu masteliu. Žemėlapyje vaizdžiai matyti gamtos objektų išsidėstymas, visuomenės veikla, jos tarpusavio ryšiai.

Geografiniai žemėlapiai teikia ne tik informaciją, bet juose galima matyti, kaip pasiskirsto objektai ir reiškiniai, kokie šio pasiskirstymo dėsningumai bei tarpusavio ryšiai, numatyti būsimus procesus. Žemėlapis naudojamas įvairiose žmogaus veiklos srityse, kai tiriami gamtos ir visuomeniniai reiškiniai, atliekami inžineriniai projektai pritaikant konkrečiai vietovei. Atliekant daugelį darbų žemėlapiai būna pirminė medžiaga. jie plačiai naudojami laivybos, aviacijos, žemės ir miškų ūkio srityse. Žemėlapiai padeda geriau pažinti šalies gamtos sąlygas plėtojant kurią nors ūkio šaką, teikia duomenų sudarant teritorijos planus, naudojant gamtos turtus.

Žemėlapių yra įvairaus turinio, mastelio ir paskirties. Geografiniai žemėlapiai pagal turinį skirstomi į 3 grupes: bendruosius geografinius, teminius ir specialiuosius. Žemėlapis, kuriame vaizduojami išoriniai kraštovaizdžio bruožai, vadinamas bendruoju. Bendrieji geografiniai žemėlapiai sudaromi naudojantis tiksliais matavimų duomenimis.

Kai žemėlapyje pavaizduotas gamtinių ir socialinių bei ekonominių reiškinių erdvinis pasiskirstymas bei dinamika, toks žemėlapis vadinamas teminiu. Gamtiniai teminiai žemėlapiai sudaromi naudojantis lauko tyrimų duomenimis, o socialiniai teminiai – panaudojant statistinius duomenis. Pagal teritorijos dydį geografiniai žemėlapiai klasifikuojami į: pasaulio, pusrutulių, žemynų ir vandenynų, jūrų ir geografinių rajonų, valstybinius; atskirų administracinių vienetų žemėlapius.

Bendrieji geografiniai žemėlapiai vaizduoja svarbiausius fizinius geografinius vietovės elementus (hidrografiją, reljefą, miškus) ir socialinius ekonominius objektus (gyvenvietes, kelius, geležinkelius). Populiariausi šios grupės žemėlapiai – topografiniai, nes jie yra pagrindas teminiams ir įvairiausiems kitokiems žemėlapiams sudaryti.

Topografiniai žemėlapiai sudaromi atsižvelgiant į geografinių objektų projektavimo nuo sferinio Žemes paviršiaus į plokštumą dėsnius, turi geodezinį atramos tinklą (trianguliacijos, poligonometrijos, niveliacijos) ir stabilią ženklų sistemą. Šie žemėlapiai skirstomi į:

• apžvalginius (1 : 200 000, 1 : 500 000, 1 : 1 000 000 ir smulkesnio kaip 1 : 1 000 000 mastelio);

• tikruosius topografinius (1 : 10 000, 1 : 25 000, 1 : 50 000, 1 : 100 000 mastelio);

• inžinerinius (1 : 200, 1 : 500, 1 : 1000, 1 : 2000, 1 : 5000 mastelio).  

Topografiniuose žemėlapiuose, atsižvelgiant į jų mastelį ir paskirtį, vaizduojami apibendrinti kartografuojamos teritorijos kraštovaizdžio elementai (upės, ežerai, reljefas, miškai, pievos, ganyklos – dirbamosios žemės) ir kai kurie socialiniai objektai (gyvenvietės, keliai, valstybių sienos, administracinio suskirstymo ribos). Stambaus ir vidutinio mastelio topografiniuose žemėlapiuose, be kraštovaizdžio elementų, vaizduojami specialūs objektai: geodezinio tinklo punktai, aukštuminiai statiniai (bokštai, gamyklų kaminai), mokyklos, bažnyčios, miškų priežiūros tarnybų sodybos (eiguvos, girininkijos), šuliniai, mineralinių vandenų telkiniai, upių brastos, užtvankos, tiltai, pavieniai akmenys ir t.t. Be to, šios grupės žemėlapiuose būna pažymėta matavimo ženklai, elektros perdavimo ir ryšių linijos, aukščiausieji ir žemiausieji reljefo taškai, upių pločiai, gyliai, vandens greitis, tiltų keliamoji galia.

Žemėlapio turinio pagrindiniai elementai rodo pasirinktojo kartografuoti gamtos ar visuomenės reiškinio ryšius su vietovės geografiniais elementais.

Teminių žemėlapių geografinį pagrindą sudaro:

• bendrojo geografinio žemėlapio turinio elementai, kurie būtini orientavimuisi, – retas upių tinklas, svarbiausi keliai, didžiausios gyvenvietės;

• specialiojo turinio objektai ar reiškiniai, pavyzdžiui, augalijos žemėlapyje – augalija, gyventojų žemėlapyje – gyventojų pasiskirstymas, žemės ūkio augalų žemėlapyje – javų pasėlių pasiskirstymas ir kita, vaizduojama labai detaliai.

Be teminių žemėlapių neįmanoma apsieiti, kai vykdomi mokslo tyrimai, organizuojama gamtos apsauga ir gamtos išteklių eksploatavimas bei atkūrimas, kai sudaromi įmonių statybos ir kelių tiesimo projektai, nagrinėjamos įvairiausios socialinės problemos. Teminiai žemėlapiai yra skirstomi į šias grupes:

• gamtos reiškinių teminiai žemėlapiai, kuriuose vaizduojami Žemės fiziniai geografiniai elementai, pavyzdžiui, reljefas, Žemės gelmių sandara, paviršiniai vandenys, dirvožemiai, augalija, gyvūnija;
• visuomenės reiškinių teminiai žemėlapiai, kuriuose vaizduojami visuomeniniai reiškiniai, pavyzdžiui, gyventojų pasiskirstymas, nagrinėjamos ūkio, mokslo, kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos, žmonių gyvenimo sąlygų, istorijos, lingvistikos ir kitokios problemos.

Kartografavimą galima apibūdinti, kaip sudėtingą ir sujungiančią daug įvairių techninių procesų visumą. Glaudžiausiai kartografija susijusi su mokslais apie žemę ir planetas. Kartografija, kaip pažinimo mokslas ir duomenų sisteminimo būdas, neatsiejamas nuo besivystančių geografijos, ekologijos, geologijos ir kitais mokslų. Pagrindinis bendravimo ryšys – teminė kartografija ir žemėlapių panaudojimo metodai.

http://kk.kauko.lt/~geodezija/Svetaine/Teorija/kartografijos%20teorija/2%20paskaita.htm